Facebook
Twitter
Youtube
Soundtier
HomeSpiritualita a dejinyŠventasis Klemensas Hofbaueras – šventė

Šventasis Klemensas Hofbaueras – šventė

Kovo 15-oji yra šventojo Klemento Hofbauerio (Clement Hofbauer), žymiojo Redemptoristų kongregacijos garsintojo ir Vienos miesto globėjo, šventė. Čia pateikiamas trumpas jo gyvenimo aprašymas iš šio mėnesio žurnalo „Realybė“ (angl. Reality), parašytas t. dr. Brendano McConvery  (Brendan McConvery) CSsR.

Kaip Janas Dvoržakas (Jan Dvořák) tapo Klementu Hofbaueriu yra viena jo sudėtingos istorijos dalių. Jis gimė 1751 m. mažame Tasovicų miestelyje, esančiame beveik 200 km nuo Prahos, kuris priklausė tuometinei Moravijai, o šiandien – Čekijos Respublikai. Jo tėvas Pavelas Dvoržakas (Pavel Dvořák), mėsininkas, pakeitė slavišką pavardės formą į vokišką jos atitikmenį – Hofbaueris. Abi pavardės reiškia tą patį – „ūkininkas“, bet Klemento tėvynėje vokiečių kalba ir vietinis slavų dialektas buvo vartojami pakaitomis. Kalbėti pakaitomis tai viena, tai kita kalba tapo Jano / Klemento viso likusio gyvenimo dalimi. 

Jis buvo devintasis iš dvylikos vaikų. Tėvas mirė, kai jam buvo šešeri, ir, nors Janas nuo vaikystės jautė troškimą tapti kunigu, dėl šeimos skurdo turėjo pradėti dirbti labai anksti. Baigęs mokslus kaip kepėjo pameistrys, jis buvo įdarbintas Briuko premonstrateniečių kanauninkų. Ten pasiliko iki kol jam sukako dvidešimt ketveri, tuomet bandė tapti atsiskyrėliu. Atsiskyrėlio dienos netruko ilgai, nes greitai valdžia Habsburgų imperijoje apskritai uždraudė atsiskyrėlių buveines. Janas taip pat aistringai mėgo ilgas piligrimines keliones. Keturiskart per gyvenimą jis pėsčiomis nukeliavo 1000 kilometrų į Romą ir tiek pat atgal. Trečiąjį kartą jis ir vėl bandė gyventi atsiskyrėlio gyvenimą netoli Tivolio (apie 30 kilometrų nuo Romos), pasikeisdamas vardą į Klemento Marijos – tuometinio popiežiaus garbei. Tivolyje pasiliko vos šešiems mėnesiams, nes troškimas tapti kunigu nebuvo niekur dingęs, ir Klementu jis liks amžiams. Paskui Klementas grįžo namo pradėti studijų Vienos universitete. Pabaigus filosofijos kursą, vėl ištiko nusivylimas, nes imperatorius uždraudė religiniams ordinams priimti naujus kandidatus.

Klementas dar kartą leidosi į kelionę Romos link, šįkart lydimas savo draugo Tadeušo Hiublio (Thaddäus Hübl), kuris turėjo daug tokių pat užmojų. Būdami ten jie užklydo į mažą bažnyčią, priklausiusią nežinomai redemptoristų religinei bendruomenei, įkurtai Italijos pietuose prieš maždaug penkiasdešimt metų. Paprašę leidimo prisijungti, jie 1785 m. buvo priimti, ir iš karto pradėjo studijuoti siekdami pasiruošti kunigystei. Praėjus keliems mėnesiams po šventimų, jie ir vėl buvo kelyje su nurodymais įsteigti naująjį ordiną Alpių šiaurėje. 1787 m. vasarį pasiekė Varšuvą, kur jiems buvo pasvesta Šv. Beno bažnyčia darbui su vokiškai kalbančia kongregacija. Dar vienas kalbų mišinys: vokiečių kalba bažnyčioje ir lenkų – už bažnyčios ribų. Iki 1800-ųjų metų bendruomenė išaugo iki 21 kunigo, septynių brolių, penkių novicijų ir keturių studentų, besiruošiančių kunigystei. Be intensyvaus darbo bažnyčioje nuo ankstyvo ryto iki vėlyvaus vakaro, jų vadovavimui buvo pavesti vaikų namai ir berniukų mokykla, o grupei moterų – mergaičių mokykla.

Napoleono karai Klementui ir jo broliams atnešė naujų sunkumų. Ištikimasis Hiublis mirė 1806 m., o 1808 m. liepą Šv. Beno bažnyčia buvo uždaryta ir 40 redemptoristų įkalinti. Po keturias savaites trukusio neilgo įkalinimo jiems buvo įsakyta grįžti į savo gimtąsias žemes. Klementas paskyrė Juozapą Paseratą (Joseph Passerat) atsakingu už jaunuosius vyrus, ir ateinančius dvylika metų benamis redemptoristų būrys klajojo po Bavariją bei Šveicariją ieškodami nuolatinių namų. Su vienu bendražygiu Klementas nuvyko į Vieną, kur, būdamas moterų vienuolių bendruomenės kepelionu, įgijo stipraus pamokslininko ir užjaučiančio nuodėmklausio reputaciją. Jis tapo labai mėgiamu ypač tarp jaunų intelektualų ir menininkų. Jie ateidavo į jo nedidelį butą pasikalbėti, kartu pavalgyti arba ieškodami patarimo. Keli iš jų vėliau tapo redemptoristais, tarp kurių – ir Frederikas von Heldas (Frederick von Held), atvykęs į Airiją.

Visą laiką Klementas dėjo dideles pastangas, kad kongregacija būtų pripažinta. Kelis kartus jam buvo grasinta išsiuntimu, tačiau pagelbėjo Apvaizda. Vizito Romoje metu imperatorių Pranciškų II popiežius Pijus VII informavo apie tai, kaip ypatingai buvo vertinamas t. Hofbauerio darbas. Imperatorius sutiko suteikti jam bažnyčią Vienoje ir pasirašė kongregacijos patvirtinimo dekretą. Klementui buvo jau per vėlu, tačiau šis dekretas buvo patiestas ant jo karsto. Redemptoristams pavesta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Maria am Gestade), viena seniausių bažnyčių mieste. Klemento žemiškieji palaikai ten perkelti 1862 m. Jis kanonizuotas 1909 m. ir dar po trejų metų paskelbtas Vienos globėju. Jo šventė minima kovo 15 d.

Taip pat skaitykite:

Redemptoristai isikure Lietuvoje

Kas yra redemptoristas? (t. Michael Brehl)

Redemptoristai Vilniuje

Popiezius Benediktas XVI: Sventasis Alfonsas Marija Liguoris ir malda

Facebook
Twitter
Youtube
Soundtier