Facebook
Twitter
Youtube
Soundtier
HomeSpiritualita a dejinyPopiežius Benediktas XVI: Šventasis Alfonsas Marija Liguoris ir malda

Popiežius Benediktas XVI: Šventasis Alfonsas Marija Liguoris ir malda

2012 m. rugpjūčio 1 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien liturgijoje minimas šv. Alfonsas Marija Liguoris, vyskupas ir Bažnyčios mokytojas, Švenčiausiojo Išganytojo – redemptoristų – kongregacijos steigėjas, moralės teologų ir nuodėmklausių globėjas. Dėl savo paprasto bei nuoširdaus stiliaus ir mokymo apie Atgailos sakramentą šventasis Alfonsas yra vienas populiariausių XVIII a. šventųjų: griežto rigorizmo, sąlygoto jansenizmo įtakos, laikotarpiu jis rekomendavo nuodėmklausiams teikti šį sakramentą atskleidžiant Dievo Tėvo, kuris, būdamas be galo gailestingas, visada nenuilstamai priima atgal į namus atgailaujantį sūnų, džiaugsmo kupiną apkabinimą. Ši diena teikia progą stabtelėti prie šventojo Alfonso labai vertingo ir dvasinio įkvėpimo pilno mokymo apie maldą. Savo traktatą Del gran mezzo della Preghiera, pasirodžiusį 1759 metais, jis laikė naudingiausiu iš visų savo raštų. Maldą jis ten apibūdina kaip „būtiną ir patikimą priemonę išganymui ir visoms malonėms, kurių reikia jam gauti, pasiekti“ (Įžanga). Šiuo pasakymu apibendrinamas visas Alfonsui būdingas maldos supratimas.

Pirma, sakydamas, jog malda yra priemonė, jis primena siektiną tikslą: Dievas mus sukūrė iš meilės, kad galėtų dovanoti mums gyvenimo pilnatvę, bet dėl nuodėmės šis pilnatviškas gyvenimas, taip sakant, nutolo, kaip visi žinome, ir tik Dievo malonė gali padaryti jį prieinamą. Kad šią pamatinę tiesą paaiškintų ir leistų mums tikrai suvokti realią žmogaus „pražūties“ grėsmę, šv. Alfonsas nukaldino garsų, labai elementarų posakį: „Kas meldžiasi, tas išganytas; kas nesimeldžia, tas pasmerktas!“ Komentuodamas šią glaustą ištarą, jis dar pridūrė: „Pasiekti išganymą be maldos nepaprastai sunku, net neįmanoma … o meldžiantis išganymas pasiekiamas patikimai ir kuo lengviausiai“ (II, Pabaiga). Ir toliau sako: „Jei nesimeldžiame, neturime kuo pasiteisinti, nes maldos malonė duota kiekvienam… jei nebūsime išganyti, visa kaltė bus mūsų, nes nesimeldėme“ (ten pat). Sakydamas, kad malda yra būtina priemonė, šventasis Alfonsas troško padėti mums suprasti, kad nė vienoje gyvenimiškoje situacijoje, ypač išbandymų ir sunkumų akimirkomis, negalime apsieiti be maldos. Kupini pasitikėjimo, visada turime belsti į Viešpaties duris žinodami, kad Jis visuose dalykuose rūpinasi savo vaikais, mumis. Todėl esame kviečiami nebijoti su pasitikėjimu kreipti į Jį savo prašymus būdami tikri, jog gausime to, ko stokojame.

Brangūs bičiuliai, svarbiausias klausimas yra štai toks: ko mums iš tikrųjų reikia gyvenime? Kartu su šventuoju Alfonsu atsakau: „Sveikatos ir visų malonių“ (ten pat); jis, žinoma, galvoje turi ne tik kūno, bet ir pirmiausia Jėzaus mums dovanojamą sielos sveikatą. Labiau už viską mums reikia Jo išlaisvinamojo artumo, padarančio mūsų egzistenciją pilnatviškai žmogišką ir todėl sklidiną džiaugsmo. Ir tik per maldą gebame priimti Jį ir Jo malonę, kuri, apšviesdama mus bet kurioje situacijoje, leidžia mums atpažinti tikrąjį gėrį ir sustiprindama mus daro mūsų valią veiksmingą, t. y. daro ją gebančią siekti pažinto gėrio. Juk taip dažnai mes suprantame, kas yra gera, bet nesugebame to siekti. Ir tik maldos sustiprintiems pasiseka. Viešpaties mokinys žino, kad jo visuomet tyko gundymai ir jiems įveikti jis visuomet meldžia Dievą pagalbos.

Šventasis Alfonsas primena – labai įdomų – šventojo Pilypo Nerio pavyzdį; šis „vos pabudęs rytą paprastai Dievui sakydavo: Viešpatie, laikyk šiandien rankas virš Pilypo, kitaip Pilypas tave išduos“ (III, 3). Didis realistas! Prašo Dievą laikyti rankas virš jo. Ir mes, suvokdami savo silpnumą, turėtume nuolankiai prašyti Dievo pagalbos pasitikėdami jo gailestingumo apstumu. Kitoje vietoje šventasis Alfonsas sako: „Esame visiški skurdžiai, tačiau jei prašome, nebesame vargšai. Esame skurdžiai, bet Dievas yra turtingas“ (II, 4). Sekdamas šventuoju Augustinu, jis kviečia kiekvieną krikščionį nebijoti melsti iš Dievo jėgos, kurios neturi ir kuri būtina norint siekti to, kas gera, ir būti tikram, jog Viešpats niekada neatsisako padėti tam, kuris nuolankiai meldžiasi (plg. III, 3). Brangūs bičiuliai, šventasis Alfonsas mums primena, kad ryšys su Dievu esmingai svarbus mūsų gyvenime. Neturint ryšio su Dievu, trūksta pagrindinio ryšio, o ryšys su Dievu tikrove tampa tik kasdien asmenine malda kalbantis su Juo ir dalyvaujant sakramentuose; tada mūsų ryšys su Dievu stiprėja ir mumyse auga dieviškasis artumas, rodantis mums kelią, jį apšviečiantis ir darantis saugų bei giedrą net sunkumų bei pavojų sūkuryje. Dėkoju.

Taip pat skaitykite:

Redemptoristai Vilniuje

Redemptoristai isikure Lietuvoje

Sventasis Klemensas Hofbaueras – svente

Kas yra redemptoristas (t. Michael Brehl)

Facebook
Twitter
Youtube
Soundtier